Paukščių gausa

AR TIKRAI ŠIUO METU NAUDOJAMA PAUKŠČIŲ APSKAITŲ METODIKA YRA „GERA“?

Keletą pastarųjų metų Lietuvoje suinteresuoti asmenys platino gandą, kad paukščių gausos stebėsenos reikmėms Lietuvoje plačiai taikoma vadinama taškinių paukščių apskaitų metodika yra „netinkama“ ir kad ją reikėtų keisti kitokia.
Tokie gandai niekuo nėra pagrįsti. Šiuo metu taškinių apskaitų metodika taikoma stebint perinčių paukščių populiacijų gausą ir vertinant agrarinio kraštovaizdžio kokybę didžiojoje Europos dalyje, ypač Europos Sąjungoje. Tai patvirtina Olandijos mokslininko H. Sierdsema su bendraautoriais 2012 m. parengta speciali analizė, papildyta vaizdine medžiaga apie paukščių stebėsenai Europoje naudojamus metodus (ačiū minėtam autoriui už leidimą panaudoti šią medžiagą mūsų svetainėje; detaliau žiūr. čia ). Lyginant su kitomis analogiškam tikslui naudojamomis metodikomis, taškinių apskaitų metodika laikoma paprasčiausia ir todėl lengviausiai išmokstama teisingai naudoti. Detaliau žiūr. čia.

KAS GALI LANKYTIS PRIVAČIAME MIŠKE?

Miškų įstatyme ir Privačių miškų naudojimo ir tvarkymo nuostatuose nustatyta, kad fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis valstybiniuose ir privačiuose miškuose, išskyrus specialios paskirties objektų (pasienio zona ir kita) miškus ir miškus, kuriuose tai riboja kiti įstatymai. Galima ne tik atlikti paukščių apskaitas, buveinių vertinimą, bet ir rinkti juose vaistažoles ir vaistinę žaliavą, išskyrus augalus tų rūšių, kurių sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija, skinti vaisius, riešutauti, uogauti ir grybauti, laikydamiesi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (Žin., 1992, Nr. 5-75), kitų įstatymų ir teisės aktų reikalavimų.

Dėl svarbių priežasčių (didelis miško gaisrų pavojus, miško kirtimai, specializuoto ūkio plotai, saugomi objektai, būtinumas išsaugoti miško išteklius, miško verslai ir panašiai) savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų ir valstybinių parkų direkcijų ar miško savininkų teikimu gali uždrausti ar apriboti asmenų lankymąsi miške ir vaistažolių, grybų, uogų, kitų miško išteklių naudojimą. Uždraustų ar apribotų lankyti miškų ribas rodo miško valdytojo, savininko ar naudotojo pastatyti informaciniai ženklai.